Būna,kad vienišos širdys taip ir lieka vienatvėje padėt negali
Būna,kad tai,ką jauti mato tik svetimi,bet nežino savi
Būna,kad tau į akis sako vienaip,o galvoja kitaip
Retsykiais būna taip bloga,kad šoktum nuo stogo,juk tiki dangumi
Dienos praeina,viskas ilgainiui grįžta į savo vėžias
Lieka nežymūs prisiminimai,laikas užgydo žaizdas
Būna kai bloga po vakar,arba nuo vakar,bet tai tik juokai
Būna kai perveria širdį,kai nieks nebegirdi,ką jiems sakai
Būna kai bėdos užgriūna tarsi perkūnas iš giedro dangaus
Būna retai,bet taip būna,žvakė užgęsta, nelieka žmogaus